Ambasadorius
Skelbimai
Naudingos nuorodos
Vertinimas ir stebėsena
Irano kultūrinis paveldas

 

Irano kultūra ir paveldas

 Žmonės

Iranas yra įvairialypė tauta, susidedanti iš įvairių tikėjimų ir etninės kilmės žmonių, kuriuos vienija persų kultūra. Dauguma gyventojų kalba persų kalba, kuri ir yra oficiali valstybės kalba, tačiau ir kitos kalbos bei dialektai, pavyzdžiui, azeri dialektas, kurdų ir arabų kalbos, yra vartojamo kai kuriose Irano vietovėse.

Vyraujanti religija Irane yra dvyliktininkų (Twelver) šiizmo islamo atšaka, kuri yra oficiali valstybės religija, ir kuriai priklauso 90 - 95% iraniečių. 4 - 8% iraniečių priklauso sunitų islamo atšakai, tai daugiausia kurdai ir Irano balučiai sunitai. Irane yra ir kitų religinių mažumų, ne musulmonų, tarp jų - zoroastristai, žydai ir krikščionys.

Kultūra

 Irano kultūra yra senovės prieš islamo ir islamo kultūros mišinys. Ilgai Irano kultūra buvo vyrjaujanti Artimusiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje. Persų kalba buvo laikyta inteligentijos ir religijos kalbą per daugiau nei du tūkstančių metų.

Sasanidų laikas buvo svarbus ir įtakingas istorinis laikotarpis Irane. Irano kultūra paveikė Kiniją, Indiją ir romėnų civilizaciją ir tiek įtakos kiek Vakarų Europoje ir Afrikoje. Ši įtaka turėjo svarbų vaidmenį formuojant Azijos ir Europos Viduramžių meną. Ši įtaka buvo perkelta į islamo pasaulį. Daug kas vėliau buvo žinoma kaip islamo mokymasis, pavyzdžiui: filologija, literatūra, jurisprudencija, filosofija, medicina, architektūra ir mokslas kuri buvo pagrįstai paimti iš Sasanidų Persos praktikos platesnės musulmono pasaulyje.

 Irano Naujas Metas (Nowruz) yra senovės tradicija švenčia kovo 21 d., kad pažymėtų pavasario pradžią Irane, tai pat švenčiama Afganistane, Azerbaidžano Respublikoje, Uzbekistane, Turkmenistane, Tadžikistane, Kazachstane ankščiau Gruzijoje ir Armėnijoje. Nowruz taip pat švenčia Irako ir Anatolijos kurdai. Nowruz buvo įregistruotas į Žmonijos žodninio ir nematerialaus paveldo sąrašą ir buvo įrašytas į Jungtinių Tautų švetimo, mokslo ir kultūros organizaiją UNESCO 2009 metais.

 

Klajokliai Irane

 Arijų gentys migravo į Irano plokščiakalnį antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Dabar Irane gyvena daugiau kaip 1,5 mln. klajokliai. Daug šių genčių kaip kurdai, bachtaiarai, lurai gulakai ir beludžai yra užpuolikų palikuoniai, kurie atvyko iš Centrinės Azijos, kad pagyvenintų plynaukštėje.

Daug Centrinės Irano genčių yra gryni arijai, bet kiti kaip arabai iš Chuzestano provincijos, Chorasano provincijos, kaškajai, turkmėnų ( mongolų palikuoniai), Shahsevano ir Afsharo genčiai iš Azerbaidžano turėjo protėvus, kurie praėjo per Iraną.. Iki 1920 klaioklių gentys buvo Irano gyventojų ketvirtis. Jų skaičius sumažėjo po priverstinio naujakurysčio 1920 metais ir 1930 metais.

 Didžiausi genčių grupės gyvena Kurditano provincioje, šiaurinės Zagros regione, lurai ir bachtairai gyveno pietinėje Zagros regione, kaškajai Farso provincijoje, turkmėnai šiaurės rytuose, beludžai pietryčiuose. Dabar yra daugiau nei 100 įvarių klajoklių genčių turintys savo tarmę, aprengimo stilių, namus ir savo vadovą.

 Bachtaiarų buvo daugiau nei 1 mln.1997 metais. Jo apgyvenimo plotas yra 67,000 km centrinės Zagros kalnuose. Jie kalba persų kalbos tarmę vadinama luri. Jie yra musulmono šiitai. Jų migracija yra žinoma tarp klajoklių gyvulių augintojų.

Kaškajai yra turkų kalbos klabantis gentis. Gyveno pietinėje Irano dalyje.Žiemą jie migruoja į ganyklus šalia Persijos įlankos o pavasarį į Irano kalnyno ganyklus. Kaškajai parodo didesnę sanglaudą nei dauguma Irano genčių. Kaškajų buvo 790,000 1997 metais.

 Beludžo pavadinimas žimi klajūnai. Iki šiol jie išlaiko pusiau - klajokiško gyvenimo būdą. Jie gyveno pietryčių Irane ir Makrano regione ir vakarų Pakistane. Beludžai turi bendrą identitetą, paremtą beludžų kalbą ir laikosi sunitų islamo. Jie yra garsi iš kuprianugarių lenktynių ir kilimo gamybos.

 Daug kaškajų Farso provincioje dar yra klajokliai. Jie turi Turkijos kilmę.

 Lurai yra laikomi labai nepaliesta gentis, išlaikant savo viriškumą, aukštą stiluetą ir tvirtumą. Daug lurų yra ūkininkai ir piemenys. Jie gyvena Lurestano provincioje.

 Guilakų žmonės yra labai orginali Irano gentis. Jie kalba gryną Persijos tarmę.

 Afšarai yra klajokliai gyvenantys Azerbaidžane ir Hamadano provincijoje - pavasarį ir žiemą gyvenantys Kaspijos jūros pakrantynėje.

 Khamzehai yra klajoklių ir ganytojų penkių genčių federacija Farso provincijoje, pietų Irano dalyje. Penkių ginčių skaičius yra 75,000. Jie yra arabai ir basseriai kalbantys persų kalbą, Ainalu, Baharlu ir Nafaro žmonės kalbantys turkų kalbą. Khamzeho klajokliai su savo galaviju migruoja kas pusę metų skersiai į Zagros kalnus tarp slėnių ir ligumų arti Persijos įlankos pakrantės, vasarį į Irano Kalnyną.

 

Istorija

 Pirmieji gyventojai Irano rasės žmonių gyveno Vakarų Azijoje. Kada atvyko arijai, jie pamažiau pardėjo susimaišyti su senais gyvetojais - aziječiais. Arijai buvo žmonės šaka žinoma kaip Indoeuropiečiai. Jie tikėjo kad buvo dabartinės Indijos, Irano ir Vakarų Europos protėvai. Naujausi atradimai rodo, kad Iranas buvo apgyvendintas žmones daug amžių prieš Mesopotamijos civilizacijos. Irano istorija yra datuojama 3200 prieš Kristų. Ji prasideda su Achaemenido dinastijos laiką - tai buvo didžiausia Irano imperijos plėtra.

 Kyras Didysis buvo imperijos įkūrėjas. Jis pirmas sukūrė žmogaus teisų chariją. Šį laikmetį Irano teritorija buvo nuo Mažosios Azijos Egėjo jūros pakrantės iki Afganistano ir iki Egipto pietuose.

Achaemenido imperija buvo nuversta Aleksandro Didžiojo 330 metais prieš Kristų i r buvo tęsiama Seleukidų Graikijos dinstijos.

 Po Seleukidų buvo apie tuziną kitų dinastijų valdančių visoje šalyje - dinastijos kaip Partų, Sasanidų, Samanidų, Gaznevidų, Safavidų, Zandų, Afšaridų, Qajar, Pahlavių. 641 m. arabai nukariavo Iraną ir pradėjo naują erą. Persai, kurie buvo Zoroastros pasekėjai, palaipsniai atsiverė į islamą ir tai buvo Safavidų laikotarpį, kada šiito islamas tapo Irano oficialią religiją.

 Nuo Qajar dinastijos dėl neefektyvių valdovų, Iranas pradėjo mažėti ir tampa mažesniu ir mažesniu. Didėjo korupciją. Qajar dinastija atvedė į konstitucinę revoliuciją 1905-1906 m. . Konstitucinė revoliuciją pažymėjo Viduramžių pabaigą Irane, tačiau konstitucija paliko ir numirė vėliau. Pirmojo ir antrojo pasaulio karo laiką rusų, britų ir Osmano kariuomenės okupacija buvo smūgis iš kuriuo Irano vyriausybė niekada neatsigulė.

 1979 m. Irano tauta Ajatolos Chomeinio sukelė revoliuciją, kuria sukūrė dabartinę Irano Respubliką. Per Irano ilgą istoriją, nepaisant niokojančių invazijų ir arabų, turkų,mongolų, britų, rusų, okupacijų šalis visada išlaikė savo tautinį tapatumą ir buvo sukūrta atskirą kultūrinio ir politinio identitetą.

 Rankdarbis

 Naujausi archeologiniai kasinėjimai įžiebia naują šviesą su Irano pliokščiaklnio pirmaju menu. Šie neseniai atrasti naujai priešitoriniai paminklai datuojami 5000 m. prieš Kristų - graži dekoruota keramika iš kurių kai kurios yra kiaušnio lukšto plonios buvo rasta dideliais kiekiais, datuota 3000 m. prieš Kristų. Persų menas ir architektūra atspindi 5000 metų senumo kultūros tradicijas. Buvo formuota skirtingų kultūrų, kurios ugdė Irano plokščiakalnio didžioje dalyje ir buvo okupuota šiuolaikinio Irano ir Afganistano. Persų meno istorija galima suskirstyti į dvi atskiras epochas, kurių ribos yra septinto amžiaus pusė, kada arbų armijos atnešė apie persų žmonių atsivertimą į islamą.

 

Architektūra

 Pirmi pastatai buvo susijusi su žmonių poreikiais (prieglauda, apsauga, garbinimo vieta ir kt.) ir priemonėmis (statybinės medžiagos ir žmonių sugebėjimai).Žmonių kultūros žinių plėtra pradėjo formuotis per žodines tradicijas ir praktikas, pastatas tapo menu - ''architektūra'' yra pavadinimas suteiktas, labiausiai formalizuotas ir laikomas to amato versijos. Architektūra yra istorijos, ekonimikos, socialinių problemų kultūros ir tradicijų integruota kiekvienos visuomenės dalis.

 Architektūra Irane datuojama nuo 5000 mpme. iki šių dienų su būdingiais pavyzdžais, kurie buvo platinti didžiulėje teritorijoje nuo Sirijos iki Šiaurės Indijos ir Kinijos sienų, iš Kaukazo į Zanzibarą. Persų pastatai skirasi valstiečių trobos nuo arbatinių namelių, sodo pavilijonai iki labiausių didingių pastatų pasulyje.

 Svarbiausios savybės tradicinės Irano architektūros turi: harmoniją su gamta ir aplinka, harmonija su visų provincijų tradicijomis. Irano architektūra pavaizduoja: gyvybės detales, tikėjimą, morales, etikos kodeksą ir kt. Irano tradicinės architektūros esmę sudaro matematika ir teosofija. Irano senovėse knygose architektūra yra pavadinta "alhaseb" and "almohandess".

 Irano architektūros motyvas turi kosminę simboliką ''kuris žmogus turi galimybė bendrauti ir dalyvauti su dieviškomis jėgomis". Ši tema dalijasi beveik visoje Azijoje ir tęsiasi iki šių laikų, ne tik duoda vienybę ir tęsinį Persijos architektūrai, bet taip pat yra jo emocinių simbolių pagrindinis šaltinis.Laikų bėgant Irano žemių tradicinė architektūra galime suskirstyti į šešias klases ar šešius stylius.

 

Muzika

 Apie Elamitų muziką neturime daug informacijų. Tačiau mes žinome apie valdovą Susą, kuris turėjo muzikantus ant savo šventyklos vartų 2600 m. prieš Kristų. Ten buvo basoreliefas, kuris rodo muzikantus grojančius arfu, tambūrinu. Tai įmanoma, kad nebuvo daug skirstumų tarp babilioniečių ir asirų muzikos. Tuo metu iranų ir persų tabire (būgnas) ir karranay (trimitas) pavadinimai galbūt kilę iš akadų tabbalu ir qarnu.

 Po Aleksandro Didžiojo nukariavimo, kai helenizmo kultūra rado išraišką Persijoje, galima manyti, kad Graikijos pavadinimas salpinix (trimitas) kilęs iš iranų kalbos. Partų laikotarpį (antrojo amžiaus pradžia) aramėjų kalba, tapo oficiali kalba. Žodis shaipur (trimitas), kuris yra semitų gali būti paimtas iš aramėjų žodžio.

Sasanidų dinastija mylėjo muziką kaip parodo Taq-i Bostano uolų raižiniai buvo dviejų tipų arfų, trimitų ir būgnų, be to ktoje dailės kuriniuose galima pamatyti liutinią (ud), gitarą (rubab) ir pandura (tanbura). Galima pavadinti Barbad, Shirin ir Azada kaip žinomų muzikų šios eros. Mes taip pat žinome, kad specifinios muzikos tipus buvo naudojami ivarių dienų, savaičių, menesių laiką kiekvienam konkrečiam tikslui kaip vyrausybės proceso dalis. Po arabų užkariavimo, arabų muzika tapo žinoma Irane. Tuo pačiu laiku persų muzika darė įtaką arabų muzikai.10-ojo amžiuje persų muzikantai tapo mėgstami arabų davare o persų liutnia buvo mėgastmiausią instrumentą.

 Devintame amžiuje buvo įvesta Chorasano skalę. Muzikantai grojo persų tanbur, kuris tapo popularu kaip liutnia. Nay (fleita), chang (arpa), rabab (smuikas) irnay-i siyah (organų vamzdis) šiuo metu taip pat buvo populariūs instrumentai. Persų teoretikai buvo lyderai arabų muzikos teorijos - pavyzdžiai Al-Razi and Al-Sarakhsi. Ibn Sina nurodo dvilka pagrindinių muzikos rūšių Rahawi, Husain, Rast, Busalik, Zangula, Ushshaq, Hijaz, Iraq, Ispahan, Nava, Buzurg, and Mukhalif (zirafgand). Mes nežinome daug apie jų formaciją. Keturi iš paminėtų turi arabų vardus, kurie galėtų nurodyti arabų kilmę. Ispahan buvo įvardintas kaip vienas iš senovės Persijos rūšių. Tai pat yra šeši viduriniai rūšiai (avazat). Per Ghuri ir Khwarizmi valdimą muzika išaugo. Du reikšmingi teoretikai šios eros buvo Fakhr al-Din al Razi ir Nasir al-Din al Tusi. Kitas persų teoretikas buvo Qutb al Din al-Shirazi, kuris išgarsėjo "Karūnos Perlu" (Durrat al-taj). Brangakmenių dovanų rūmuose (Kanz al -Tahaf) svarbus darbas 1350m kuriame yra išsamiai aprašyti: ud (liutnia), rubab (gitara), mughni (liutnia), chang (arpa), nuzha, qanun(psalteriumas), ghishak (stiginis), pisha (skersinė fleita) ir nay-i siyah (organų vamzdis). Kitoj vietoj poetas Hafez minėjo dutar (2 stiginis) ir sitar (3 stingis). Per Timuri dinastiją Abdal-Qadir ibn Ghaibi parašė Melodijos kompilacijas (Jami al-alhan), kuria yra puoselėjama Bodleiano Bibliotekoje Oxforde. Iki 14-ojo ir 15-ojo amžių, dvidešimt keturi rūšių (shuba) ir keturias dešimt aštuoni išvestinių rūšių (gusha) prasidėjo pagal tvarka. Iki 17-ojo amžiaus buvo dvidešimt keturi ritminių rūšių (usul). Per Safavidų dinastijos laiką buvo išrasti muzikos instrumentus chartar (4 stiginis) ir sheshtar (6 stiginis). Ud (liutnia) ir kamancha (stiginis instrumentas) buvo mėgstamiausi muzikos instrumentai tai pat ir nay (fleita), daira (tambūrinas), kurie buvo matyti paveiksluose Shaho Safio dvare. Sarnay(medinis muzikos instrumentas), naqqarat (timpanas), karna (ilgas trimitas), duhul (būgnas) ir kus (timpanas) buvo kariuomenės muzikos instrumentai. Persų teorijos nomenklatūros turėjo įtaka Indijos, Arabijos, Turkijos Turkmėnistano muzikai. Net Kinijoje skleidė persų instrumentai. Iko 19-ojo amžiaus ud (liutnia),rubab (gitara), qanun (psalteriumas) jau nebuvo naudojami, bet tik santur (cimbolai). Per 19-ojo amžiaus antrąją pusę buvo įvesti tris styginiai instrumentairumuzmadilan ir tarab angiz. Amžiaus pusę Europos įtaka rado savo kelią į Persiją - karinių ansambliai. Dvidešimto amžiaus pradžioje Ali Naqi khan Vaziri mokytojas, kompozitorius ir instrumentalistas atgaivino ir patobulino Persijos gimtąją muziką. Vaziri aprašė popularius muzikos rūšius (avaz): Mahur, humayun, Bayat-i Ispahanchahargah, shur, segah, nava ir bayat-i kurd. Pish dar amad yra įvadas, kuris paruošė kalusytoją į dastgah (melodijos režimas).

 Šiandien jaunų muzikantų karta ieško būdų išreikšti savę.

 

Tarptautinės Registruoti Paminklai.

 Persepolis:

 Buvo įkurtas Dariaus Prmojo 518 m. prieš Kristų. Persepolis buvo Achemenidų dinastijos sostinė. Ji buvo pastatyta ant didžiulės pusiau dirbtinės, pusiau natūraliuos terasos, kur karalių karalius sukūrė įspūdingą rūmų kompleksą įkvėptas Mezopotamijos modeliais.

 

Čoga Zanbilis

 Elamo Karalystės šventojo miesto griuvėsiai, apsupti didžiulių trijų koncentrinių sienų Čogoje Zanbilyje. Buvo įkurtas 1250 m. prieš Kristų. Miestas paliko nebaigtas po Ashurbanipalo užpuolimą.

 

Meidan Emam

 Buvo pastatytas Shah Abbas I-ojo Didžiojo septinto amžiaus pradžioje. Ribojasi iš visų pusių su monumentaliais pastatais, susijusi su dviejų aukštų pasažais. Ta gyvenvietė yra žinoma iš Karalių mečetės, didingo Qaysariyyeho portiko ir Timurių rūmų iš 15-ojo amžiaus.

 

Tachte Soleimanas

 Archeologinės vietovės Tachte Soleimanas, šiaurės vakarų Irano dalyje įsikuręs slėnyje vulkaninių kalnų regione. Apima pagrindinę Zoroastristų šventyklą, iš dalies atstatyta Ilkhanido laikotarpį (13 amžius) kaip Sasanidų šventyklą.

 

Bamas ir jo kultūrinis krasštovaizdis

 Bamas yra negyvenamoje aplinkoje pietynėje Irano plokščiakalnio krašte. Bamas kilęs iš Achemenidų laikotarpio (6-4 amžiaus prieš Kristų)

 

 

Pasargadai

 Pasargadai buvo pirmoji Achemenidų dinastijos sostinė. Miestas įkurtas Kyro Didžiojo šešiame amžiuje prieš Kristų. Jo rūmai ir Kyro mauzoliejus yra įžymus.

 

 Soltanija

 Oljaytu mauzoliejus buvo pastatytas 1302-12 metais Soltanijoje. Miestas buvo Ilkhanidų dinastijos sostinė. Buvo įkurtas mongolų. Soltanija yra Zanjano provincijoje.

 

Behistunas

 Behistunas buvo įsikūręs palei senojo prekybos kelio, kuria jungė Irano plokščiaklanį su Mesopotamiją. Behistunas išliko savybes nuo priešistorinių laikų iki Achemenidų, Sasanidų ir Ilkhanidų laikotarpio.

 

Armėnijos vienuolyno kompleksas Irane

 Armėnijos vienuolyno ansamblys šiaurės vakarų šalies dalyje, susdideda iš trijų krikščionių vienuolynų: Šv. Tado, Šv. Stepono ir Dzordzoro koplyčia.

 

 

Svetainė | Galerija | Tinklalapis | kalendorius | elektroninė viza | Kontaktinė informacija | Susisiekite su mumis | paieška